Žemės ūkio sektoriaus potencialas
Žemės ūkis Žaliajame regione yra pamatinis, didžiausius žemės plotus užimantis sektorius. Tačiau dėl dominuojančių smulkių ūkių struktūros ir pasenusios infrastruktūros, jo ateities potencialas slypi modernizacijoje. Tuo tarpu stambiems investuotojams didžiausią vertę čia kuria ne pati žemės ūkio veikla, o itin prieinamos žemės ūkio paskirties žemės kainos ir jos konversijos galimybės.
1. Sektoriaus mastas ir teritorinė aprėptis Žaliasis regionas išsiskiria itin dideliais žemės ūkio naudmenų plotais, kurie sudaro esminę savivaldybių teritorijų dalį:
Pagėgių savivaldybėje žemės ūkio naudmenos užima net 70,5 proc. visos teritorijos.
Tauragės rajone žemės ūkiui skirta žemė sudaro 50,2 proc. teritorijos.
Jurbarko rajono ekonomika taip pat istoriškai stipriai remiasi tradicinėmis pramonės šakomis, tarp kurių svarbiausią vietą užima būtent žemės ūkis bei medienos apdirbimas.
2. Ūkių struktūra: smulkiųjų gamintojų dominavimas Nors žemės plotai regione yra didžiuliai, žemės ūkio sektoriaus verslo struktūra yra labai fragmentuota. Stambių agroverslo įmonių (juridinių asmenų) čia yra nedaug. Pavyzdžiui, Tauragės rajone žemės ūkio, miškininkystės ir žvejybos veikla užsiimantys juridiniai subjektai sudaro tik apie 2,2 proc. visų veikiančių įmonių.
Vietoje to, regione dominuoja tūkstančiai smulkių šeimos ūkių:
Vien Tauragės rajone registruota beveik 3500 fizinių asmenų, užsiimančių žemės ūkio veikla.
Iš jų didžioji dalis (apie 1500) orientuojasi į augalininkystę, kiek mažiau (per 500) – į gyvulininkystę.
Daugumai šių žmonių ūkininkavimas nėra didelio masto komercinis verslas. Tai greičiau papildomas pajamų šaltinis arba tradicinio gyvenimo būdo išraiška. Produkcija dažniausiai auginama savo reikmėms arba parduodama vietos turguose.
3. Plėtros barjerai ir infrastruktūros iššūkiai Žemės ūkio sektorius regione šiuo metu išgyvena transformacijos ir prisitaikymo etapą, nes susiduria su keliais rimtais iššūkiais:
Birokratiniai ir finansiniai barjerai smulkiesiems: Dėl to, kad ūkiai yra maži, jiems per brangu ir per sunku gauti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) leidimus, reikalingus platesnei komercinei prekybai. Dėl šių leidimų generuojamų kaštų produkcija išbrangsta, o tai mažina smulkiųjų ūkininkų konkurencingumą.
Klimato kaita ir pasenusi infrastruktūra: Regiono žemės ūkis yra smarkiai priklausomas nuo melioracijos sistemų. Dėl dažnėjančių liūčių ir klimato kaitos senos, sovietmečiu statytos melioracijos sistemos nebesusidoroja su vandens pertekliumi ir nebegali efektyviai sausinti laukų. Siekiant spręsti šią problemą, regiono savivaldybės šiuo metu aktyviai vykdo šimtus tūkstančių eurų kainuojančius griovių ir pralaidų remonto projektus (pvz., Vilkos ir Kulmenos upių baseinuose).
Aplinkosauga: Intensyvus žemės ūkis išlieka vienu didžiausių aplinkos teršėjų (ypač dėl nitratų patekimo į gruntinius vandenis ir šulinius). Todėl ateityje ūkiams teks neišvengiamai investuoti į tvaresnes ir „žalesnes“ technologijas.
4. NT ir investicinės galimybės (Žemės banko strategija) Investuotojams Žaliojo regiono žemės ūkio sektorius yra patrauklus ne tiek per tiesioginės žemės ūkio gamybos, kiek per nekilnojamojo turto prizmę.
Šilalės ir Pagėgių rajonuose žemės ūkio paskirties sklypai šiuo metu yra itin pigūs.
Tai sukuria puikias sąlygas ilgalaikiam, mažos rizikos investavimui – formuoti vadinamąjį „žemės banką“. Investuotojai gali įsigyti didelius plotus pigios žemės ūkio paskirties žemės, tikėdamiesi ateityje pasinaudoti paskirties keitimo (į komercinę, rekreacinę, saulės/vėjo parkų ar gyvenamąją) galimybėmis.
Apibendrinimas: Žemės ūkis Žaliajame regione yra pamatinis, didžiausius žemės plotus užimantis sektorius. Tačiau dėl dominuojančių smulkių ūkių struktūros ir pasenusios infrastruktūros, jo ateities potencialas slypi modernizacijoje. Tuo tarpu stambiems investuotojams didžiausią vertę čia kuria ne pati žemės ūkio veikla, o itin prieinamos žemės ūkio paskirties žemės kainos ir jos konversijos galimybės.